Labai gaila, bet šio žmogaus man pačiam neteko pažinoti. Jis gyvas mano prisiminimuose tik iš artimų žmonių pasakojimų, istorijų ir nuotraukų. Jums turbūt įdomu kodėl aš nutariau aprašyti šį žmogų. Šis didis žmogus yra mano prosenelis, nugyvenęs nuostabų, nuotykių pilną gyvenimą. Dabar prisėdęs susimąsčiau. O kiek aš apie šį didį žmogų prisimenu ir galiu parašyti. Turbūt viskas tilptų į vieną puslapį. Bet ne tai baisiausia. Mano vaikai žinos dar mažiau, vaikų vaikai dar mažiau, kol galiausiai Liudviko Lastakausko vardas egzistuos tik užrašo ant antkapio išraiška. Tiesa dar šiokia tokia informacija egzistuos archyve. Liūdnoka išties.
Liudvikas Lastakauskas buvo neeilinis žmogus. Labai mylėjo savo šeimą. Jaunas būdamas net leidosi į tais laikais protu nesuvokiamą kelionę. Norėdamas uždirbti savo sesutėm ant pasogos jis leidosi kelionei į dar tais laikais svajonių išsipildymo šalį Ameriką (Jungtinės Amerikos Valstijos). Kelionė jo nebuvo prabangioje laivo kajutėje. Kiek pamenu iš pasakojimų tai daugiau panašėjo į nelegalų, besislapstant laivo triumuose persikėlimą per vandenyną. Nuvykus į svajonių šalį darbas nebuvo iš lengvųjų. Žiemos sezonu jis valė dangoraižių langus. Žmoguj bijančiam aukščio tai turėjo būti milžiniškas iššūkis. Bet geležinės valios dėka galima nugalėti bet ką. Tais laikais taip pat pasitaikydavo bankų krizės suvalgančios žmonių sunkiai uždirbtus pinigus. Net tokioje šalyje kaip Amerika. Deja ši neganda neaplenkė ir mano prosenelio. Žmogus prarado daug pinigų susižavėjęs vieno banko žadamomis milžiniškomis palūkanomis.
Vasaros sezonu Liudvikas darbavosi fermose užmiestyje. Ten jo artimųjų žodžiais jis jausdavosi arčiau namų, atsigaudavo, jausdavosi savo stichijoje, darbas arčiau žemelės buvo mielesnis ir panašesnis į namuose (Lietuvoje) paliktą. Vienas iš vietinių fermerių jam netgi savo dukrą į žmonas piršo. Bet Liudvikas po aštuoniolikos metų Amerikoje grįžo į gimtąją Lietuvos žemę. Ištekino visas savo sesutes ir galiausiai pats vedė mano prosenelę Pauliną. Uždirbtų pinigų Amerikoje užteko ir sesučių pasogom ir savojo ūkio įsigijimui. Visos apylinkės Liudviką pažinojo kaip "amerikoną". Sakyčiau visai neblogas statusas. Tie laikai Lietuvoje nebuvo lengvi. Okupacija. Kelis kart Liudviko namai buvo padegti ir supleškėjo iki pamatų. Jie sunkaus darbo dėka buvo atstatyti. Vėliau ėjo kolektyvizacija viskas kas buvo uždirbta vargingu ir sunkiu darbu buvo atimta.
Liudvikas Lastakauskas buvo ramaus būdo žmogus. Žmonės pažinoję jį sako jog nėra niekada girdėję jo pakelto balso tono. Buvo gerbiamas ūkininkas ir šeimos galva. Su mano prosenele susilaukė keturių nuostabių vaikų. Liudvikas Lastakauskas atgulęs amžinam poilsiui Ceikiniuose, Ignalinos rajone, Lietuvos žemelėje.
Tiesa būtų šaunu jog žmonės pažinoję Liudviką asmeniškai ar girdėję istorijų apie šią nuostabią asmenybę pasidalintų jomis po straipsniu esančioje komentarų skiltyje. Būsiu dėkingas.
